Dirbame visoje Lietuvoje, skambinkite dabar +37061288877

Vorai (Araneae) – bestuburių gyvūnų būrys, kurio atstovai sugeba gaminti voratinklių šilką, turi aštuonias kojas ir neturi sparnų. Šie nariuotakojai randami visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Iš viso priskaičiuojama apie 38 000 rūšių.

Viškinimo sistema susideda iš priekinės, vidurinės ir užpakalinės žarnų. Galvos apačioje tarp chelicerų yra mikroskopiška burnos angelė. Iš burnos maistas patenka į ryklę, stemplę, siurbiamajį skrandį. Šie trys sudaro priekinę ektoderminę žarnos dalį. Šių žarnos skyrių sienelės išklotos chitinu. Į ryklę atsiveria seilių liaukų latakais. Pusiau skystą maistą voras iščiulpia palikdamas kietą dangalą.

Vorai yra skirtalyčiai. Jų lytinę sistemą sudaro poriniai išvedamieji latakai, kurie jungiasi į vieną. Šis atsiveria į pirmąjį pilvelio segmentą. Kiekvienos rūšies poravimasis ir kopuliacija gana skirtingi ir tai susiję su vorų elgsenos ypatumais. Manoma, kad patinus privilioja patelių išskiriami feromonai, jų voratinklis ir iš dalies grynai optiniai dirgikliai.

Dar prieš apvaisinimą patinai atlieka sudėtingus ritualinius šokius, atkreipdami plėšrios patelės dėmesį, kad ši nepalaikytų jų grobiu. Šie šokiai beveik visada susiję su palpų ir kojų vibracija bei ritmiškais pilvelio trūkčiojimais. Šie šokiai atskirų rūšių yra nevienodi. Gaubtatinklių vorų šeimos patinai kartais šalia patelės voratinklio daro mažus tuoktuvinius tinklus, ant kurių jie stengiasi privilioti patelę savo „šokiais”.

Savotiški yra šokliavorių ir plėšriavorių ritualiniai šokiai, kuriais stengiasi privilioti patelę. Tam patinėliai užima būdingą poravimosi padėtį: aukštai iškelia priekines kojas ir ritmiškai jomis siūbuoja, po to palpais pabarbena į pagrindą. Šis procesas kartojasi tol, kol patelė su patinu suartėja.

Guolininko patinėliai pagauna grobį, kruopščiai jį apipina voratinkliu ir kaip savotiška „dovaną“ perduoda patelei. Jei ši nusiteikusi poravimuisi, tai priima dovaną ir tuojau pradeda ėsti grobį. Kol ši čiulpia dėl fermentų suardytos aukos audinius ir susidariusią skystą tyrelę, patinas suspėja ją apvaisinti. Kitų rūšių patinėliai neatneša dovanos, tačiau laukia poravimosi tol, kol išsirinkta patelė maitinasi.

Kai kurių rūšių vorų patinai turi striduliacinius organus, kurie dėl savo savotiškos sandaros sukelia garsą. Kilpininkų poravimosi metu dreba pilvelis, kuris sukelia striduliacinių organų trynimąsi ir todėl girdimas garsas.

Kopuliacija įvyksta, kai patinėlio palpo embolijus įvedamas į patelės lytinius takus. Per embolijaus viršuje esančią angą sėklinis skystis patenka į patelės sėklos priimtuvą ir ten laikomas, kol bus apvaisinamas kiaušinėlis. Paprastai kopuliacijos metu patinėlis paeiliui naudojasi vienu iš palpų ir retkarčiais (dauguma ratavorių, virpūnėlis) įveda abu embolijus iš karto. Kopuliuojančių vorų pozos gana įvairios ir savitos kiekvienai šeimai ar net artimų rūšių yra labai skirtingos (pvz., Araneus pallidus apglėbia kojomis patelės galvakrūtinę ir įveda embolijų į epigyną iš apačios, o paprastojo kryžiuočio patinėlis apgaubia patelės pilvelį ir įveda embolijų į epigyną iš viršaus).

Kopuliacijos metu patelę dažnai ištinka katalepsija (nuomaris), kuri gali tęstis nevienodą laiką. Atsigavusi po šios būsenos ji daugeliu atveju užpuola ir suėda patinėlį (paprastasis vapsvavoris, kilpininkas, Latrodectus). Tačiau daugumos rūšių patinai (kryžiuotis, pasalūnas) pabėga ir ne visada tampa patelių auka. Kampavorio patelės visai nesistengia nužudyti patinėlio, kai šis prie jos prisiartina. Patinėlius tiek išsekina patelių paieška, meilikavimasis ir kopuliacija, kad jie paprastai nugaišta per apvaisinimą arba tuoj po jo. Šokliavorių patelės taip pat nerodo agresijos patinui.

Kadangi vorai yra grobuonys, naikinantys dažniausiai kenksmingus vabzdžius – muses, uodus ir pan., juos reikėtų laikyti naudingais gyvūnais. Tačiau kai kurių vorų įkandimai sukelia ligų simptomus, sunkius susirgimus, kartais net mirtį.